Gimta Mark Well and Catfly Gotai ir Gudai
Administratorius
·
Spalis 3 d., 20:26
·
https://www.ldkistorija.lt/kaip-vytautas-kartu-su-vokieciu-ordinu-nusiaube-vilniu/
Gimta Mark Well and CatflyGotai ir Gudai
Administratorius
·
Spalis 2 d., 12:27
·
Aivaras Lileika - ko reikia klestėjimui?
google.com
Aivaras Lileika - ko reikia klestėjimui?
Nepriklausomas istorikas Aivaras Lileika apie tai, ką pamiršome!
Sveiki, visi! Sukūriau grupę „Gotai ir Gudai“, nes...
nesuprantama yra kaip gotaGimta Mark Well and CatflyGotai ir Gudai
Administratorius
·
Rugpjūtis 14 d.
·
В фильме «Дакй» сын Децебала был принесен в жертву верховному богу, а его дочь звали Меда.Кстати, никто не будет спорить с литовско-санскритским происхождением имени Меда. Балтистам давно пора заявить о родстве даков с современными литовцами и латышами. ПОСКОЛЬКУ УЖЕ НАЙДЕНЫ СОТНИ СЛОВ..Гораздо понятнее писать слово «Бог Гебелейзиса» как «Габилеитис». В литовском и фракийском языках оно означает «Бог, извергающий огонь». Слово «gabia» означает огонь. Это доказывает связь балтов, даков и фракийцев.i,
nuo Gotlando ar Skandinavijos pusiasalio
tais laikais nukeliavo, jei jie tokie buvo per centro Europos girias plaukdavo laiveliais upes pasiekdami buvusia Dakiją, ten pagyvenę, po to paima Romos Italija, ir tai keliavo pro karingas pabaltijo, pabalkanio tautas arba tie baltai ainiai ,kaip Jotvingiai tarnavo Gotams buvo kariai arba baltai protautiai
patys kariavo ir pasiekdami tolimas Italijos ar dabartines Ispanijos valdas..
Pabandysim pateikti faktus arba Gota- Gudai buvo
baltai arba Germanai...
Gimta Mark Well and CatflyGotai ir Gudaimokslolietuva.lt
Ptolemėjo geografija ir baltų tautos
Rimantas Matulis Parašyti šį straipsnį paskatino akad. Eugenijaus Jovaišos monografijos "Aisčiai – kilmė" ir "Aisčiai – raida". Bandysiu ieškoti jungiančių grandžių tarp E. Jovaišos pateiktų archeologijos mokslo duomenų, Algirdo Patacko knygoje "Litua" skelbiamos teorijos, kad ba...
Gotai ir Gudai
https://www.elnacional.com/2021/01/las-raices-de-europa/
elnacional.com
Las raíces de Europa
Por JOAQUÍN JAVALOYS El libro que tienes ante ti, amable lector, es valioso porque su contenido no cae en el modo historiográfico y tampoco en los tópicos usuales sobre la compleja historia de un gran pueblo, el godo, que fue protagonista de la configuración de Europa. Su autora no se ha limitad...
II a. po Kr. gotų gentys iš Skandzos salos persikelia į pietinę Baltijos jūros pakrantę ir apgyvendina žemes palei Vyslą.
III mūsų eros amžius Gotai pasiekia pietų Rusią ir įkuria savo valstybę tarp Dono ir Dniepro.
260 m. pr. m. e. Gotai užima daug miestų šiauriniame ir vakariniame Juodosios jūros regione ir užkariauja sarmatų gentis.
IV
a. po Kr. gotai buvo pirmieji barbarai, priėmę krikščionybę (arijonų erezijos pavidalu).
375 m. pr. m. e. Gotų valstybę sunaikina iš rytų įsiveržusios klajoklių hunų gentys; gotai persikelia per Dunojų. Prasideda Didžiojo tautų kraustymosi epocha
378 m. po Kr. gotai nugali romėnus prie Adrianopolio, mūšyje miršta Romos imperatorius Valentas.
394 m. Alarikas tampa gotų karaliumi ir kariauja prieš Konstantinopolį, norėdamas atgauti iš romėnų žemes gotų gyvenvietei; kaip kompromisas gotai tampa Rytų Romos imperijos kariais, o Alarikas - visos kariuomenės vadu.
402 m. Alarikas nesėkmingai bando užkariauti Romą, kad nuverstų imperatorių Stilichą (kilusį iš vandalų).
410 m. Alarikas užima Romą ir nuverčia imperatorių Honorijų.
415 m. po Alariko mirties vestgotai pasitraukia į Ispaniją, kur įkuria savo karalystę, sutramdydami V a. pradžioje ten įsiskverbusias barbarų alanų, vandalų ir svėvių gentis.
lad.lt
lad.lt
Gimta Mark Well and Catfly įrašas
nesuprantama yra kaip gotai,
nuo Gotlando ar Skandinavijos pusiasalio
tais laikais nukeliavo, jei jie tokie buvo per centro Europos girias plaukdavo laiveliais upes pasiekdami buvusia Dakiją, ten pagyvenę, po to paima Romos Italija, ir tai keliavo pro karingas pabaltijo, pabalkanio tautas arba tie baltai ainiai ,kaip Jotvingiai tarnavo Gotams buvo kariai arba baltai protautiai
patys kariavo ir pasiekdami tolimas Italijos ar dabartines Ispanijos valdas..
Pabandysim pateikti faktus arba Gota- Gudai buvo
Baltai arba Germanai...
LITUANUS
LIETUVOS KETVIRTINIS MOKSLŲ IR MESKLŲ ŽURNALAS
38 tomas , Nr.2–1992 m. vasara.
Šio numerio redaktorius: Antanas Klimas, Ročesterio universitetas.
ISSN 0024-5089
Autorių teisės © 1992 LITUANUS fondas, Inc.
Lituanas
DAKIJOS IR TRAKIJOS KAIP PIETŲ BALTOIDŲ
Harvey E. Mayer
gynybos kalbų institutas
Kodėl niekas tinkamai neįvertina svarbaus bulgarų mokslininko Ivano Duridanovo darbo? Ši knyga „ Die thrakisch-und dakisch-baltischen Sprachbeziehungen“, kurią 1969 m. išleido Bulgarijos mokslų akademija, savo 1972 m. išleistoje knygoje „Albanian“ devintame tome, antroje dalyje Erico P. Hampo buvo paminėta tik sakinio dalyje kaip „įtraukianti baltų pretenzijas“ į ryšius su albanais. Atrodo, kad baltistai ją visiškai ignoravo. Vis dėlto ji suteikia naują požiūrį į prebaltų ir prebaltų kalbų supratimą. Ir ji patvirtina kai kurias mano naujesnes ankstyvųjų baltų ir ankstyvųjų baltų kalbų sampratas.
Be abejo, mano visiškai naujas požiūris, kilęs iš Duridanovo knygos, kad trakai ir dakai buvo kilę iš indoeuropiečių genčių, kurios kalbėjo savotiškomis ikibaltų kalbomis, sustiprina seną idėją, kurią turėjau aš ir, esu tikras, kiti, kad istorinių baltų protėviai daug keliavo ir taip paskleidė baltų kalbinius elementus didžiulėje teritorijoje. Duridanovo knyga leidžia mums išplėsti šią sąvoką ir tam tikra prasme apimti net judėjimą į pietus, Balkanus, jei galime priimti trakus ir dakus kaip „baltų“ arba, tiesą sakant, „priebaltų“ palikuonis. Todėl trakų ir dakų kalbas bei jų indoeuropiečių protėvių tarmes, ikitrakiškas ir ikidiškas, vadinu „pietų baltų“ tarmėmis, „pietinėmis“ atsižvelgiant į jų galutinę padėtį kaip labiau pietines nei pagrindinė baltų kalba, ir „baltoidinėmis“, kad parodyčiau jas kaip „panašių į baltų“, jei ne visai, baltų tarmių ir kalbų klasę.
Duridanovas net neužsimena, kad trakų ir dakų kalbos galėjo būti ikibaltų kalbų atmainos. Jis tik teigia, kad tam tikri ryškiai paraleliniai žodyno elementai ir struktūros, o kai kurie iš jų, matyt, išskirtiniai šioms kalboms ir baltų kalboms, leidžia daryti išvadą, kad baltų, dakų ir trakų kalbos ankstyvojoje istorijoje kadaise ribojo viena kitą.
Mano įrodymai, patvirtinantys teiginį, kad dakų ir trakų kalbos yra „pietų baltų kalbos“, yra fonologiniai. Remdamasis Duridanovo minėtais leksikos elementais, galiu parodyti, kad ne tik trūksta sekos pradžios ks- , bet ji netgi metatezuojama, kaip rodo dakų pavyzdžiai, į sk- dviejose tose pačiose morfemose – skaud- 'skausmas' ir skuja 'pušis', kurias randame baltų, t. y. lietuvių, kalboje. Lietuvių kalbos formos skaudus 'skausmingas' ir skuja 'pušis' rodo pradžios ks- metatezę į sk- (tai yra, ne *šk-), kuri egzistavo prieš ruki teisę ir todėl buvo ikibaltiška, nes ruki teisės asimiliacija s su ankstesne k su, iš pradžių, s , neabejotinai pradėjo veikti vėlyvojoje indoeuropiečių tarminėje kalboje. Kaip ir pradinio ks- į sk- metatezė , kurios tiesioginių įrodymų randame tik baltų ir dakų kalbose, ruki dėsnis buvo ankstyvas bandymas sumažinti h, t. y. aspiracijos, atsiradimo galimybę. Šias priemones nuo aspiracijos įkvėpė glotalizacija, kuri pati yra tiesioginė priemonė prieš pernelyg didelę aspiraciją indoeuropiečių kalboje. O kalbos, kuriose pasireiškia pradinio ks- į pradinį sk- metatezė , kilo iš tų indoeuropiečių dialektų, kuriuose ankstyvoji glotalizacija buvo stipriausia. Tai baltų kalbos, dakų ir, sakyčiau, trakų kalbos. Atkreipkite dėmesį, kad Duridanovo paminėti ypatingi baltų, dakų ir trakų kalbų atitikmenys ne tik leksikoje, bet ir leksinėje struktūroje dabar įgauna ypač didelę reikšmę, atsižvelgiant į mano paminėtas ypatingas fonologines paraleles tarp jų. Manau, kad šios fonologinės paralelės, o ypač per didelė ankstyva glotalizacija, buvo bruožai, kurie skatino unikalią ankstyvųjų baltų, trakų ir dakų bei jų protėvių skiemeninę sąmonę, būtiną šioms ypatingoms leksinėms ir žodžių darybos paralelėms jų kalbose išlaikyti. Paprastai giminingos kalbos ir indoeuropiečių dialektai, esantys ilgą laiką atskirti dideliais teritoriniais plotais, neleidžia mums parodyti tiek daug ryškių aiškių paralelių išvestiniuose žodžiuose ir junginiuose, o kai kurios iš jų yra tokios senos, kad jų reikšmės yra šiek tiek neaiškios.
Vienas iš pirmųjų mokslininkų, priskyrusių trakų kalbą, kurią dėl pradinės ks- nebuvimo neteisingai sujungė su frygų kalba, buvo Augustas Fickas, 1873 m. savo veikale „ Die ehemalige Spracheinheit der Indogermanen Europas “ (Getingenas) skyriuje „Die grossen Nationen der Phryger und Thraker“ rašęs : „Es fehlen die eranischen Kennlaute: ks im Anlaut... im Phrygischen völlig.“ Atsižvelgiant į pradinę ks- naująjoje frygų kalboje „kseune “, dabar aiškiai matome, kad frygų kalba nuo trakų kalbos skyrėsi būtent šiuo bruožu. Frygų kalboje pradinė ks- buvo leidžiama . Trakų kalboje, kaip ir dakų bei baltų kalboje, to nebuvo leidžiama. Manau, kad šis skirtumas, matomas trakų, dakų ir baltų leksinių paralelių kontekste, rodo, kad trakų ir dakų kalbos yra intruziniai baltoidų elementai Rytų Balkanuose, kurie, beje, yra į pietus nuo Prūsijos, Lietuvos ir Latvijos. Šis faktas rodo, kad, mano manymu, baltoidų pretrakai ir predakai keliavo tiesiai į pietus. Tai neabejotinai buvo intruziniai elementai, nes pietuose juos ribojo pregraikai, vakaruose – preilyrų-mesapų albanai, rytuose – prefrigai, o šiaurėje – albanoidų preslavai, kurių visos tarmės buvo mažiau glotalizuotos ir todėl leido vartoti pradinę ks-.
Duridanovas skiria trakų kalbą nuo dakų kalbos fonologiniu pagrindu. Jis teigia, kad dakų kalba atspindėjo indoeuropiečių p, t, k ir b, d, g kaip tokius, o indoeuropiečių bh, dh, gh deaspiravo į b, d, g. Šie dakų refleksai atitinka baltų refleksus. Tačiau, anot jo, trakų kalba, kaip ir frygų, pakeitė indoeuropiečių p, t, k į ph, th, kh, indoeuropiečių bh, dh, gh į b, d, g, o indoeuropiečių b, d, g į p, t, k. Rašybos variantus, kurie trakų žodžiuose, regis, atspindi b, d, g vietoj numatomo p, t, k, jis priskiria dakų fonologinei įtakai. Pripažindamas, kad rašyba, regis, atspindinti p, t, k, yra taisyklė, jis teigia, kad tai atsirado dėl silpnai aspiruotų ph, th, kh. Tiesa, manau, yra ta, kad gerokai mažiau trakiškų žodžių, kurie, regis, atspindi ph, th, kh graikiškais ar lotyniškais simboliais, rašybos variantų buvo grynai grafiniai, atsiradę dėl frygų ir graikų ortografijos įtakos, kur, regis, egzistavo aspiraciniai priebalsiai. Rašybos su simboliais p/b, t/d, k/g skirtumai trakiškuose žodžiuose, manau, atspindi tikrus fonetinius skirtumus tarp šių žodžių ir jų dakiškų atitikmenų, kurie, remiantis Duridanovo teiginiais, tokių skirtumų nerodo.
Šie skirtumai yra reikšmingi. Jie mano, kad pretrakų atvykimas į Balkanus buvo gerokai ankstesnis nei predakų, o tai sutampa su jų geografine padėtimi ir kitais kalbiniais duomenimis, tokiais kaip dakų pavyzdžiai „ skaud- “ ir „ skuja- “ ( „pušis“), rodantys baltoidinę pradinės ks- į „sk-“ metatezę, o šie žodyno elementai trakų kalboje nėra patvirtinti. Taigi, pre-trakų kalba pasiekė Balkanus būtent po to, kai p(h), t(h), k(h), b(h), d(h) ir g(h) prarado savo alofoninį siekį – bruožą, būdingą centrinių indoeuropiečių dialektams, tokiems kaip baltų ikilietuvinė, ikilatvinė, ikiprūsinė ir albanoidinė ikiilirinė-mesapinė-albaniška ir ikislaviška, bet prieš tai, kai glotalinis b, d ir g (arba p, t ir k) deglotalizavosi į b, d, g (įprastą indoeuropiečių kaitą) arba į p, t, k ( retesnį kaitą). Sakau, kad intensyvus kontaktas su prefrygų kalba turėjo įtakos prefrygų pasirinkimui dusliųjų p, t, k kaip glotalinių b, d ir g refleksams . Glotalinės fonemos buvo vieninteliai nepakeisti prefrygų priebalsiai ir todėl buvo vieninteliai, kurie pasikeitė frygų kalbai atėjus į Balkanus.
Grimmo dėsnį primenančios pokyčių sekos – glotalinis b, d, g" (arba p, t, k") į p, t, k; W), d(h), g(h) į b, d, g; ir p(h), t(h), k(h) į ph, th, kh su fonemine aspiracija – buvo įmanomos tik ten, kur ankstyva per didelė glotalizacija nebuvo įvykusi, tai yra, kur, esant silpnesnei glotalizacijai, aspiracija buvo stipresnė ir tikrai pakankamai stipri, kad išliktų. Baltoidinėje kalboje, kuriai priklausė ir pretrakų kalba, ji nebuvo pakankamai stipri, kad išliktų. Taigi trakų kalboje iš tikrųjų buvo tik vienas pokytis – p, t, k iš glotalinio b, d" g" (arba p, t, k). Joje nebuvo Duridanovo numatytų pokyčių ph, th, kh iš indoeuropiečių p(h), t(h), k(h), o šį lūkestį sąlygojo Grimmo dėsnio indoeuropiečių studijos. Todėl Trakijos ortografiniai atvaizdavimai iš tiesų atspindi p, f, k, o ne „silpnai aspiruotus“ ph, th, kh.
Kadangi predakai paliko baltų teritoriją vėliau nei pretrakai, dakų kalboje yra artimesnė baltų kalbai garsų sistema su b, d, g iš glotalinio b, d, g ir šiais išlikusiais šaknų su pradžios ks- pavyzdžiais , metatezuotais į pradžios sk-: dakų Scaugdae iš *Skaudgae iš *Skaudgedae su *skaud-, atitinkančiu lietuvių skaudus 'skausmingas', palyginti su slavų xudu 'blogas' iš ankstesnio *ksoud-, be pradžios ks- metatezės , ir dakų Skuanes iš *Skujaines su *skuja, atitinkančiu lietuvių skuja 'pušis', palyginti su rusų xvoja 'visžalis' iš ankstesnio ' *ksuoi-, taip pat be pradžios ks- metatezės . Kaip paralelė, viskas, ką galima rasti trakų kalboje, yra žodis su pradžios s- , tikriausiai atspindėtas indoeuropiečių gomurinio k'-, prieš kurį anksčiau tikriausiai buvo pradžios s- . Šis ankstesnis pradžios Seka „ sk'-“ iš ankstesnio „sk “ buvo metatezuota, manau, iš ankstesnio „ks-“ . Trakų kalbos žodis, atspindintis visa tai, manau, yra genties pavadinimas „Satrai “, kurį Duridanovas savo 1976 m. knygoje „Ezik"t na trakite (Izdatelstvo „Nauka i izkustvo“, Sofija) lygina su sanskrito „ ksatra- “ „viešpatavimas“, avestos, senosios persų „ kšaOura- “ „viešpatavimas, imperija“ ir lietuvių „ šatrus “ „gyvas, kamienas“ . Tai primena lietuvių kalbos žodį, reiškiantį „šeši“, „šeši“, kur inicialas „š-“ atspindi indoeuropiečių gomurinį „k'“, atsirandantį po ks- metatezės į „ sk- “ (o vėliau iš sk- į „šk-“) ir inicialo „s-“ praradimo , t. y. „š-“.
Norėdami pasiekti Rytų Balkanus, baltoidų pretrakai ir predakai turėjo keliauti per albanoidų teritoriją Karpatuose. Manau, kad jie paėmė į nelaisvę kai kuriuos albanoidus ir atgabeno juos į Rytų Balkanus kaip vergus. Kai kurie iš šių albanoidų pabėgo į vakarus, į kalnus, kad pasislėptų. Iš šių mažiau svetingų, skurdesnių Vakarų Balkanų regionų kai kurie iš šių pabėgusių albanoidų perplaukė Adrijos jūrą ir pasiekė Italiją ir tapo žinomi kaip mesapai. Likę liko Vakarų Balkanuose ir tapo žinomi kaip ilyrai, kurių tiesioginiai palikuonys, manau, yra albanai, kurie, beje, išlaikė savo senąją tradiciją klajoti į Italiją. Šis scenarijus paaiškina kai kuriuos ne romaninius, „vietinius“ leksinius atitikmenis tarp rumunų ir albanų kalbų. Kai kurie iš šių elementų yra trakų ir dakų žodžiai, kuriuos albanų protėviai išmoko iš savo baltoidų trakų ir dakų šeimininkų.
Dakai buvo senovės pietų baltoidų tauta, kuri, kaip rodo jų pavadinimas, dažniau retkarčiais keliaudavo į senųjų baltoidų teritoriją šiaurėje. Duridanovas teigia, kad galimas šio pavadinimo ryšys su lietuvių kalbos žodžiais „ dakyti “ – „kelti netvarką“, „ dvaknoti “ – „elgtis neapgalvotai“, „ dvakas, dvokas “ – „uoslė“ rodo, kad pavadinimas „dakoi “ reiškia „judrūs, neramūs žmonės“ („fahrige, unruhige Menschen“). Dakai, keliaudami į šiaurę per įsiterpusią albanoidų teritoriją Karpatuose, neabejotinai prisigriebė albanoidų tautos vergų. Vėliau jie tapo žinomi kaip slavai. Išsigimęs slavų kalbos pobūdis senosios indoeuropiečių kalbos žodyno požiūriu, t. y. tokių žodžių kaip „vyras“, „aner “ – ir „ smakras“, senojo vyriškos giminės žodžio, reiškiančio „barzda“, nebuvimas slavų kalboje, liudija apie jų protėvių, albanoidų ikislavų, vergišką padėtį.
Darant prielaidą, kad visa tai tiesa, senovinių albanoidinių vietovardžių, nesvarbu, ar tai būtų ilyrų, albanų, ar slavų, trūkumas nestebina. Be abejo, ikislavai ir galbūt ankstyvieji slavai bėgo nuo baltoidų šeimininkų, kur ir kada galėjo, kaip ir jų pietiniai albanoidų pusbroliai iš dakų ir trakų. Ir šie bėgliai nebuvo linkę duoti pavadinimų žymiems geografiniams objektams, kurie galėtų padėti jų baltoidų pagrobėjams juos surasti. Ironiška, kad dabar dominuojančios kalbos tiek Balkanuose, tiek Baltijos šalyse pastaruosius 300 metų buvo slavų, tai yra albanoidų, o ne baltoidų. Balkanuose maždaug nuo septintojo amžiaus po Kr. baltoidų trakų ir dakų kalbos netgi nustojo egzistuoti, o nebaltoidų albanų kalbos vis dar išliko tik todėl, kad senovės priešistoriniai ja kalbančių žmonių protėviai sugebėjo pabėgti ir likti laisvi nuo savo buvusių baltoidų šeimininkų.
Dabar, norėdami parodyti jų baltų paveldą, pateikiame keletą Duridanovo pateiktų trakų ir dakų žodžių su baltų atitikmenimis:
Trakų (Suntus: Lietuvių vietovardžiai Suntupių kaimas, Suntuokių vienkiemis
Trakų z(i)burul 'mirksi šviesa': Lietuvių žiburys 'kibirkštis'
Dacian zuv-: Lietuvių žuvis, latvių Tarmė zuva 'žuvis'
Dakų zuras, Zyras: latvių zveruot look at',' t looklash ,' žulink at''
Dacian Naparis: Prūsijos vandens ir vietovardžiai Nauper(y)n, Panawpern, Pa-naupern, Po-nopern
Pietų baltoidų, t. y. (prieš)dakų ir (prieš)trakų kalbų, bei genčių, kurios kalbėjo šiomis tarmėmis su iš pradžių stipriausia ankstyvąja glotalizacija, įtaka, regis, buvo labai didelė. Šie kalbėtojai paveldėjo ypatingą formos sąmonę, matomą aukščiau pateiktuose atitikmenyse, kuri, manau, atsirado dėl šios ankstesnės stiprios glotalizacijos, nulėmė tolesnę albanoidų kalbos raidą taip, kad tie, kurie kalbėjo į pietus, galiausiai tapo mesapiais, ilyrais ir albanais, o tie, kurie ėjo į šiaurę, tapo slavais. Šie žmonės kalbėjo indoeuropiečių tarme su silpnesne glotalizacija ir dėl to turėjo mažesnį formos sąmonę. Esminius skirtumus tarp albanų ir slavų neabejotinai galima atsekti dėl šių labai aktyvių baltoidų, kurie atskyrė daugiau ar mažiau vienodos protėvių indoeuropiečių albanoidų tarmės kalbėtojus. Tie kalbėtojai, mažiau sąmoningai kalbėdami apie formą, ketino leisti tokius didelius pokyčius, kurie atskirtų pietų ir šiaurės albanoidų kalbas ir galiausiai padarytų šiuos naujus variantus abipusiai nesuprantamus jų kalbėtojams. Taigi, baltoidų (prieš)trakai ir (prieš)dakai pradėjo kurti dvi skirtingas kalbas iš esmės remdamiesi vienu albanoidų kalbos prototipu. Kita vertus, kalbant apie tai, kas išliko iš baltoidų kalbos, galime teigti, kad kadangi kontaktą su šiauriniais baltoidų kalbomis, manau, palaikė pietų baltoidų (prieš)dakai ir galbūt net (prieš)trakai po persikėlimo į Rytų Balkanus, jų įtaka, įtariu, buvo stulbinanti. Lietuviai ir latviai gali turėti ryšių su „civilizacijos lopšiais“, kurie buvo daug tiesioginiai ir pastovesni, nei įsivaizdavo dauguma specialistų!
Alkas.lt
Pradžia Nuomonių ratas Lietuvos kelias
A. Patackas, A. Sabaliauskas. Dar du nauji Galindų slėpiniai (nuotraukos)
Algirdas Patackas, Algimantas Sabaliauskas, www.alkas.lt
2015-04-02 23:01:42
18
Algirdas Patackas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.
Algirdas Patackas:
Jau buvo rašyta [1], kad Galisijos (Ispanijos šiaurės-vakarų krašto) hidronimikoje aptinkami galindiški-baltiški pėdsakai. Tai glumina, nes galindai atsirado Galisijoje geriausiu atveju tik VII-VIII a.
Kaip žinia, hidronimai yra labiausiai archajiški iš visų vietovardžių, ir paprastai atkilėlių įnašas į naujai atrasto ir apgyvento krašto hidronimiką būna negausus arba išvis jo nebūna, o jeigu ir būna, tai atkilėliai juos taria iškraipytai arba verčia į savo kalbą.
Štai keletas galisiškų vandenvardžių:
Rio Miño (tariasi Minjo – didžiausia Galisijos upė), Rio Neira, Rio Nova (Navia), Rio Mera (Mero), Rio Iso, Rio Sil, Rio Sor ir netgi Rio Ula (Ulla)…
Palyginkime su lietuviškais (baltiškais) vandenvardžiais – Minija (Min-upė, Minia, Minė – visos Žemaitijoj), Neris, Nova prie Griškabūdžio (Nava – ežeras Aukštaitijoj), Mera prie Švenčionių (Merkys), Bonė, Bonalė prie Kartenos (gal ir Venta), Jiesia (Isė prie Karklininkų, Įs-upis prie Joniškio, Aisė prie Veiviržėnų), Sil-upis prie Krekenavos (Sėl-iupys prie Daugailių), Sor-upis prie Lukšių, Saria prie Švenčionių, Ūla… Ir tai vien iš dabartinės Lietuvos duomenų, iš A. Vanago “Lietuvių hidronimų etimologinio žodyno”, o kur dar prūsiška-galindiška medžiaga?
Kaip įspėti šį netikėtumą?
Pažvelkime į Galisijos hidronimų žemėlapį. Galisijos centrinėje dalyje yra tarpupis, iš kurio vienos upės teka į Biskajos įlanką, kitos į Atlanto vandenyną.
Pačiame viduryje yra sritis, kur gausiausia galindiškų-balltiškų hidronimų. Įsivaizduokime situaciją VII-VIII a. Atkilėliai galindai (tikriausiai ėję kartu su gotais) randa kraštą, panašų į jų gimtinę.
Dalis karingesniųjų keliauja kartu su gotais tolyn, o dalis prisimena savo taikią praeitį ir pasilieka.
Palei pakrantę gyvena kitas etnosas, užsiimantis jūros žvejyba, (vargu ar galindai mokėjo žvejoti jūroje), gi centrinę Galisijos dalį užima nepraeinama giria, kuri tačiau galindų negąsdina – tai jiems įprasta terpė, nuo gimtosios tesiskirianti tik tuo, kad kalnuota.
Ten jie ir patraukia, įsigyvena, ir, natūralu, pavadina upes savo vardais. Šitai reikia įrodyti.
rio-isoGalisiški ir galindiški hidronimai
Galisiškai Galindiškai – lietuviškai
Rio Asma – Asma (upė Priegliaus deltoje)
Rio Balsa – Balsė
Rio Govia – Govija
Rio Iso – Isė, (upė Priegliaus deltoje), Įs-upis,
Rio Lamas – Loma
Rio Landro – Lendrė
Rio Lima – Lima
Rio Loña – Lėnas (ežeras)
Rio Louro – Lur-upė (upė Priegliaus deltoje)l
Rio Mauro – Maura (upė Priegliaus deltoje)
Rio Mero – Mera
Rio Miño – Minija, Min-upė
Rio Navia – Nova, Nava (ežeras)
Rio Neda – Nida, Neida
Rio Ouro – Aura (Upė Priegliaus deltoje)
Rio Saria – Saria, Sor-upis, Ser-upė
Rio Sil – Sil-upis, Sėl-upis
Rio Tambre – Timbra ( upė Priegliaus deltoje)
Rio Ula – Ūla
Rio Umija – Umėja (upė Priegliaus deltoje)
Kaip matyti, mažiausiai septynios upės yra iš Prūsijos-Galindijos. Beveik pažodžiui sutampa mažiausiai 13-14 upių pavadinimai.
Visų ar beveik visų upių pavadinimai tikriausiai surišti su vandeniu, tekėjimu – čia jau reiktų specialistų pagalbos. Pvz., Maura – maurais apžėlusi, todėl lėtai tekanti.
Keltų (?) upės Galisijoje
Dažniausiai Galisijos senbuviais-autochtonais laikomi keltai. Kaip teigia Keltų šalininkai, daug Galisijos upių išsaugojo senas Keltų ar visai Indoeuropai būdingas šaknis.
• Ambía (Ambia, 949 m.): intakas į Arnoia. Keltiškai ambe- “upės” [84].
• Chonia: intakas į Tambre upę. Keltai riša su klowni- “pievoje”.
• Deva (Deva 961 m. ): Bent du Galisijos upių vadinami Deva – abu intakai į Minho: pirmieji teka Arbo ir A Caniza savivaldybių, antra per Pontedeva (pažodžiui “tiltas-per- Deva”). Keltai riša su Dewa “deivė”. Taip pat yra mažas kaimas vadinamas Deva i Cervantes, taip pat su upėmis Deva Astūrijojes, upe Dee, Didžiojoje Britanijoje, senovės Deva.
• Dubra (Dubria, 1110 m.): Tambre upės intakas. Keltai riša su (iš Proto-Celtic ) dubrā – “tamsiai”, kuris išsivystė semantiškai į materialinę “vandens” kelių kalbą. Dubra (“Dubra slėnis”) gauna savo pavadinimą nuo šios upės. Palyginti su Asturias Gera ir upėmis) Douvres Prancūzijoje ir Dover Anglijoje.
• Landro: upė, kuri teka per Viveiro miestą į Biskajos įlanką. Keltai kildina iš Kal- lygumos upė, arba Land atvira žemė (slėnis).
• Limia: Keltai kildina iš līmā– “potvynis”, iš užtvindytos vietovės upių. Anksčiau tai sudarė didelį pelkėta plotą šalia upių šaltinių.
• Mandeo (Mandeum, 803 m.): Keltai kildina – tikriausiai iš mandus – ponis.
• Mendo (Minuete, 964 m.): Upė, kuri teka per Betanzos miestą į jūrą, kartu su didesne upe Mandeo. Keltai riša su menwo– “maža, labai maža”, t. y. “maža upė”.
• Miño arba Minho: Didžiausia upė Galicijoje. Keltai riša su mīno– “švelnus, minkštas”. Plg. su senąja airių kalba, kur “min” reiškia tą patį
• Nanton upė, Tambre intakas. Keltai riša su nanto– “upelis, slėnis” (Nantoni, 955 m.).
• Navia: Didelė upė, kuri žymėjo Galicijos ir Asturijos sieną pirmaisiais mūsų eros amžiais. Keltai riša su nāwiā- “valtis (vaza, dubuo)”. Plg. Ispanijos Nava “slėnis tarp kalnų”.
• Samo: Tambre intakas. Keltai riša su sāmo– “ramus, lengvai malonus”. Plg Vidurio Airijos “Sam”.
• Tambre: senovės Tamaris. Keltai riša su tamo– “tamsiai”, tad “tamsi upė”. Plg Britų upes Tamara (senovės Tamarus), Thames (Tamesis) ir Tamius. Dar dvi Galisijos upės turi panašius vardus: Tâmega (Tamice, 982 m.): Douro intakas; ir Támoga arba Támboga (Tâmega, 934 m.): Mino intakas.
• Rio de Perros (Vernesga, 1078 m.), Mino sub-intakas. Keltai riša su wernes- “alksnis, alksnio medis”.
Matome, kad tariamai keltiškas variantas stipriai pralaimi galindiškajam – beveik nėra sutampančių su galisiškais – galindiškais hidronimais, o patys upių pavadinimai sunkiai pritempiami prie ryšio su vandeniu, tekėjimu.
Taigi, galime laikyti kalbinę dalį įrodyta. Dabar dar apie vieną slėpinių. Dabartiniai Galisijos Galindijos gyventojai tą kraštą vadina RIBEIRA SACRA. Atrodo, kad tas kraštas buvo identiškas Lietuvos Galindijai: būta ir šventų ąžuolynų, piliakalnių, netgi sengirė. Žodžiu viskas, kaip Lietuvos ikikristinėje Galindijoje.
Algimantas Sabaliauskas:
Šių metų kovo 18 d. į Ispaniją turėjome skristi trise: Algirdas Patackas ir du jo padėjėjai. Gaila, bet dėl objektyvių priežasčių pagrindinis kelionės įkvėpėjas ir rengėjas, “Galindianos” [1] autorius A. Patackas vykti negalėjo. Kelionės tikslai buvo trys:
1) Kovo 19 – 23 dienomis Santjago de Kompostela mieste vykusiame III tarptautiniame kongrese “Congreso de Acogida Cristiana y Nueva Evangelizacion en el Camino de Santiago” perskaityti A. Patacko pranešimą apie istorinį baltų ryšį su galisiečiais per Galindus ir pristatyti į ispanų kalbą išverstą A. Patacko knygą “Galindiana”.
2) Apsilankyti Galisijos upių baltiškais vardais Miño (tarti “minjo”, liet. atitikmuo – Minija (Minia, Minupė, Minė – A. Patackas “Galindiana”), beje, pagrindinė, didžiausia Galisijos upė) ir Sil (liet. atitikmuo – Silupis, Sėlupis – A. Patackas “Galindiana”) santakos baseine, kuris vadinasi labai įdomiai: Ribeira (lietuviškai reikštų upės “ribas”, krantus) Sacra (šventa). Sutikit, intriguoja – lietuviški upių pavadinimai Ispanijos šiaurės vakaruose, o jų susiliejimo vieta vadinama “Šventomis Pakrantėmis”.
3) Pereiti pėsčiomis bent kelis etapus šv. Jokūbo keliu, kurį pagal A. Patacko iškeltą hipotezę smarkiai numynė mūsų protėviai galindai dar tada, kai jis nesivadino šv. Jokūbo (Santjago) vardu.
Dar turėjau savo mažą tikslą – senu lietuvišku papročiu pavasario lygiadienį (per senąsias Velykas) Saulei tekant išsimaudyti iš rytų tekančioje Galisijos upėje. Išsirinkau upę mielu lietuviui vardu Ulla. Išsimaudžiau. Saulei tekant.
DSC_0605
Rio Ulla prieš pat saulėtekį | A. Sabaliausko nuotr.
DSC_0634
Lietuviui mielas užrašas Ispanijoje | A. Sabaliausko nuotr.
Vanduo gerokai šiltesnis negu Kaune Santakoj tokiu metu. Beje, gal kas prisijungtų? Jau kelinti metai per pavasario lygiadienį Saulei tekant maudausi Nemuno ir Neries santakoje. Vienas…
Čia nerašysiu apie Kongresą, apie patį miestą Santjagą de Kompastela. Man įdomiausias buvo antras tikslas – Ribeira Sacra. Buvau užkrėstas A. Patacko nuojauta, kad tas vietovės šventumas (“sacra”), ko gero, yra artimas mums – baltams…
Įdomybės prasidėjo tik atvykus į kaimą, senoje ūkininko sodyboje įrengtą viešbutuką kuris vadinasi “Casa dos Muros” (iš galisų k. išvertus – “Namo sienos”, mūras). Šeimininkas ryžtingai patvirtino, kad jo viešbutis tikrai yra Ribeira Sacra teritorijoje.
DSC_0764a
Viešbutukas “Casa dos Muros” mūro sienos | A. Sabaliausko nuotr.
Paklausiau, ką reiškia pavadinimas, kodėl taip vadinama šita vietovė. Šeimininkas nedvejodamas atsakė: todėl, kad labai daug vienuolynų nuo XII amžiaus pristatyta Miño (vietiniai taria “Minjo”) ir Sil upių šlaituose ir netoli jų.
Todėl “pakrantės” yra “šventos”. Kiek palaukęs pridūrė, kad yra dar viena teorija… kažkada, labai seniai šita vietovė lotyniškai vadinta Rivoyra sacrata (galisiečiai taria “Ribojra sakrata”). Išvertus iš lotynų kalbos tai reiškia “Šventas Ąžuolynas”. Nuščiuvau… O jis dėsto toliau:
– Druidai (pagoniški keltų žyniai) čia užsiiminėjo savo burtais, garbino ąžuolus. Miškai čia buvo šventi. Dar yra likęs tūkstantmečio miško gabalėlis. Ne per seniausiai nupjovė tame miške vėjo nulaužtą kaštoną, tai ant kelmo sutilpo dvylika vyrų…
Klausiu, ar dabar dar ąžuolų čia auga? O tas juokiasi:
– Negi nematėt važiuodami – pilna visur! Ąžuolas – pagrindinis mūsų medis, antras – kaštonas (galisiškai – “castanio”).
Kadangi čia važiuodamas žiūrėjau labiau į navigaciją, nepastebėjau… Vėliau nufotografavau. Va, kaip atrodo “pilna ąžuolų”:
DSC_0765a
Ąžuolai auga visur | A. Sabaliausko nuotr.
Jų Ribeiroj Sakroj auga daug ir visur. Tyliai sau galvoju: koks save gerbiantis druidas įrenginėtų šventyklas baltiškais vardais pavadintų upių santakoje? Tarp MINIJOS ir SILUPIO. Ir atsakau: – Joks! Čia vieta baltų, o ne keltų žyniams. Ir taškas.
Patackas teisus – galindai čia ne tik upių bet ir Švento Ąžuolyno vardą paliko. Viduje iš nekantrumo man viskas net verda, bet A. Patackui dar neskambinu.
Reikia kito šaltinio patvirtinimo, kad žinia būtų tikra. Išsiklausinėju, kur čia artimiausias etnografinis muziejus ir kitą dieną ryte jau laukiu prie vartų, kada atidarys.
Tą dieną buvau pirmas lankytojas. Muziejaus darbuotoja patvirtina jau tiksliai, su datomis:
– Kiek žinoma, pirmą kartą ši vietovė pavadinta “Ribeira sacra” 1124 m. vietos vienuolio laiške popiežiui. Iki tol ji vadinta “Rivoyra sacrata” – “Šventas ąžuolynas”.
Ir toliau vėl pasakoja apie keltus:
– Čia, muziejaus teritorijoje, yra senovinė keltų gyvenvietė (Castro – taip čia jos vadinamos). Galėsit apžiūrėti. Einu žiūrėt ir už kalvelės pamatau – piliakalnis!!! Tokių Lietuvoje šimtai ir tūkstančiai. Galindų ir tik jų darbas! Štai keletas piliakalnio nuotraukų:
DSC_0862a
Castro – piliakalnis | A.Sabaliausko nuotr.
DSC_0869a
Piliakalnio šlaitai | A.Sabaliausko nuotr.
DSC_0868a
Piliakalnio šlaitai | A.Sabaliausko nuotr.
Apačioj matosi rio Miño. Muziejaus darbuotoja sakė, kad tokių piliakalnių aplinkui keli šimtai ir pastatyti taip, kad vienas kitą matytų ir sutartiniais ženklais galėtų perduoti žinias. Pas mus ar ne tas pats?
DSC_0878a
Vaizdas nuo piliakalnio – apačioj rio Miño – Minija | A. Sabaliausko nuotr.
Dar vienas dalykas. Liaudies muzikos instrumentai. Pagrindinis galisiečių muzikos instrumentas – toks pats, kaip mūsų Labanoro dūda – dūdmaišis.
Visi žinome, kaip atrodo. O štai kiti trys galisiečių liaudies senoviniai muzikos instrumentai (žr. nuotraukas).
DSC_0699
Birbynė – mūsų ir galisiečių muzikos instrumentas. Fotografuota Pobo Galego muziejuje| A.Sabaliausko nuotr.
DSC_0694a
Dambrelis – mūsų ir galisiečių muzikos instrumentas. Fotografuota Pobo Galego muziejuje | A. Sabaliausko nuotr.
DSC_0696a
Tarškynė – mūsų ir galisiečių muzikos instrumentas. Fotografuota Pobo Galego muziejuje | A. Sabaliausko nuotr.
DSC_0724a
Verpstė – Raštai ir pavardė panašūs į lietuviškus | A. Sabaliausko nuotr.
Kiekvienas kiek susipažinęs su mūsų liaudies instrumentais, pažvelgęs į šitas nuotraukas, nedvejodamas įvardintų: lietuvių liaudies instrumentai – dambrelis, tarškynė, birbynė. Atsitiktinumas? Gal ir ne.
Apie puošybos raštus (medis, audiniai, statiniai) nesiplėsiu, bet negaliu čia neparodyti Galisiečių verpstės (fotografuota Pobo Galego muziejuje). Maža to, kad raštai labai jau artimi mūsiškiams, tai dar ir išraižytas savininkės vardas ir pavardė skamba labai jau suprantamai kiekvienam lietuviui: Dolores BRAGANA.
Galisiečių vardų ir pavardžių tyrimas ir palyginimas su baltiškais, manau, galėtų atskleisti dar vieną mūsų ir galisiečių bendrystės įrodymą.
paskutinis-a.patacko-ranka-rasytas-tekstas-a.sabaliausko-nuotr
Paskutiniai A. Patacko ranka rašyti žodžiai – korektūros šiam straipsniui | A. Sabaliausko nuotr.
Algirdas Patackas:
Ką reiškia, jei ši hipotezė pasitvirtintų? Tai reiškia, kad toli Vakaruose, Galisijos centre, turime galindišką-baltišką enklavą, kalbinę ir kitokią erdvę, apie kurią nežinota, nes nebuvo domėtąsi.
Taigi tokie būtų galindų protėvių slėpiniai. Didžiuokimės jais.
Literatūra:
1. Algirdas Patackas, Galindiana, arba kelionė paskui mūsų protėvius galindus į Santjago de Kompostelą, į pasaulio pakraštį, finis terrae, per erdvę ir laiką, Kaunas, 2010, leidykla Spindulys.
kai kurie komentarai šią tema:
Proistorikas, geofizikas inž. Romualdas Zubinas 11 metų ago
Taigi, ponai, viskas labai puiku!
Česlovas Gedgaudas knygoje “Mūsų praeities beieškant” rašė, kad maždaug VII a.pr.m.e. mūsų protėviai masiškai kraustėsi iš Rytų Europos į Vakarus. Mat, tuo metu klimatas mūsuose šalo ir protėviams teko keltis į kiek šiltesnes vietas. Tad jie ir ėjo LINK SAULĖS, kuri tuo metu tekėjo Atlanto pusėje. Pakeliui, Dunojaus vidupyje, jie pagimdė KELTŲ kultūrą, o daėję iki “svieto galo” (iki Atlanto) pagimdė ir GALŲ kultūrą. Dalis jų vėliau pasidavė Britų salų link, kur pagimdė anglies kraštą- ANGLIJĄ, kita dalis, pagal Atlanto pakrantę, patraukė Iberijos (Pirėnų) pusiasalio link, kur mūsų protėviai vanduoliai, pagimdė net VANDA-LUZIJĄ (Andaluziją-nuo liet.-vanduo). Tą patį liūdija ir šiame kelyje mūsų protėviais palikti tautiniai rūbai ir mūsų žyniai- draudikai-draudėjai- druidai. Tai patvirtinate ir Tamstos! Tai teigė ir mūsų poliglotas bei priešistorikas Česlovas Gedgaudas, kuris tvirtino, kad Vakarų Europoje mūsų protėvių palikimą liudija per 3000 vietovardžių- upių ir kalnų pavadinimų! Ir t.t., ir t.t.
Atsakyti
bevardis 11 metų ago
Nesupratau apie saulės tekėjimą Atlanto pusėje. Čia Jūs rimtai? Žemę į kitą pusę pasukote?
Atsakyti
Ženklas 11 metų ago
Nekreipkit dėmesio. Pas poną Zubiną viskas ,,nabekrien“ ir saulė Atlanto vandenyne teka ir žemė orbitoje per ašigalius kas trys tūkstančiai metų vartosi.
Atsakyti
Torro 11 metų ago
Nepaprastai įdomu. Akad. Jovaiša ir Toporovas dar parodo ir žodžio šaknies “galind” paplitimą ten pat. Gal tik reikėtų aiškiau pasakyti, kad “Galindijos vaizdai” paskutinėse nuotr. – tai iš galindų gyventų vietų, dabar – Lenkijos ir Baltarusijos teritorijos
civilizacijos išnyksta ir vėl atsiranda?, nei koks mūsų civilizacijos likima? ir t.t.
Atsakyti
Daiva Grigelyte 11 metų ago
keista, muziejaus eksponatai iš Ispanijos, o vaizdai iš Lenkijos – Mozūrų krašto? …?
Atsakyti
Jonas Vaiškūnas 11 metų ago
Tai gimta Galindų žemė. O Ispanijon jie nukeliavo būtent iš savo žemės.
Atsakyti
Daiva Grigelyte 11 metų ago
kokių dar galindų? architektūra su svirtimis yra lietuviška, be to ne tokia jau ir sena, kaip ir verpstės pavyzdys
Atsakyti
Jonas Vaiškūnas 11 metų ago
Nežinote kas yra galindai?
Atsakyti
Jonas Vaiškūnas 11 metų ago
Daiva Grigelyte Nežinote kas yra galindai?
Atsakyti
vabalas 11 metų ago
Spekuliacijos. Bet gi taip malonu. Kitą vasarą gal važiuokit į Australiją, ten irgi garantuotai rasit “lietuviškų” vietovardžių, o svarbiausia, gal pavyks aptikti mūsų daudytės analogą.
Atsakyti
Laima 9 metai ago
Gal visai netinkamas klausimas, bet istorijos puslapiuose esu skaičiusi apie ispanų didiką vardu Raudonas, jei neklystu, net krašro dalelė pavadinta Raudonas. Ar kas nors yra tą girdėję? Kaip toks vardas atsirado Ispanijoje?
Iš Česlovo Gedgaudo Mūsų praeitie beieškant api Ulfilos bibliją:
YRA ŠALIS...
...Kur Kaunelių intakas sruvena Plačėtų ežeran. Nuo Žąsotės kaimo ligi GaiIiūnų
miško plečiasi didžioji Šerviečių ganykla, saugoma aukšto Matos bokšto. Įkopus jo
viršūnėn, patogu stebėti ne tik visą šeruoIių sidabro plauko bandą, bet matyti Artėnai,
Paartėnai ir netgi Bajorų pilies bokštas.
Tokios šalies seniai nebėra, kaipo savystovio vieneto. Tačiau smalsuoliams,
bandantiems atspėti, kuriame Lietuvos kampe ji buvo, nurodysime vietą, kur tebestūkso
Bajorų pilies griuvėsiai: La Rochelle, Aquitaine, France (Chateau de Boyard).
Pietų Prancūzijoje prie Atlanto aptikti lietuviškus vietovardžius gana nuostabu. Ar
yra tam istorinis pateisinimas? Taip: į pietus nuo Loaros visas kraštas priklausė
"vizigotams", atėjusiems V šimtmetyje po Kr. Baltų karalių vadovybėje.
Čia iš karto susidursime su protestais,- gotai juk esą vokiečiai, ir tam įrodyti
turime net jų bibliją, vyskupo Ulfilos "gotų" kalba išverstą, mokslo pasaulyje žinomą "Codex
Argenteus" vardu.
Taigi, atsiranda didelis nesutapimas tarp ligi šiol išlikusių lietuviškų vietovardžių
daiktinio įrodymo ir oficialios gotų istorijos, pangermanistų XIX šimtmetyje sukurtos. Kaip
toji Ulfilos kalbaatrodo?
Paduosime čia žiupsnį pavyzdžių, suskirstydami juos trimis grupėmis, pagal jų
kilmę.
I. Andsakanai taiks - atsakymo taikinys, ženklas; gamanjan - gaminti; katile -
kaitilas, kaitinimo indas, katilas; aIeve - alyva; Ietan - leisti; rohsna - krosna; bandja -
banda; jus-jus; Iein - linas; satjan - sodinti; airzian - erzinti, gundyti; sineigs, sinista -
seniūnas; vaiIa - valio, gerai; skuIa - skola; daiI - dalis; vaurd - vardas, žodis; lauš -
liuosas; nasjan – tarnauti (nešioti); mulda - miltai; skohsIa - skausla, slogutis, pikta dvasia.
II. Bidagva - biedak; uruns - rano; laikan - likovat; Iek - lekar; iddja - idėt; pIinsjan
- pliasat; magan - mogti; sad - syt; vopjan - vopit; saIian - gyventi (selo, poselenije).
III. FuII - pilnas; fads - vadas; vaIdufni - valduvonė, valstybė; magath - mergaitė;
menath – mainatis (mėnuo); frijonds - prietelius; gastaIda - Goštautas; missaleiks -
maišalygus, klaidingas (angl. mislike); hairdeis - gaurėdis, ganytojas.
Matome, jog pirmos grupės žodžiai visai nedaug teatitolę nuo mūsų kalbos.
Antroje yra slavų skoliniai. Trečioje turime lietuviškus žodžius, sudarkytus
"Lautverschiebung" - grynai vokiečių kalbinės apraiškos. Visos trys grupės sudaro apie tris
ketvirtis Ulfilos žodyno (Virš 2000 žodžių jo biblijoje). Likusieji 700 turi neabejotinas
vokiečių šaknis.
Tokiais moksliškos analizės duomenimis esame priversti pripažintą jog toji
tariama vokiečių prokalbė visai ne senoviška ir ne savita, o pasibaisėtina baltų, slavų bei
germanų kalbų mišrainė, morfologiniu atžvilgiu labai panaši į latvišką, kurioje kibždėte
kibžda svetimybės. Istorija gi visai tiksliai mums paaiškina, kaip toji Ulfilos kalba atsirado.
Jinai priklausė mažai tautelei, gyvenusiai trijų tautų teritorijų susidūrime: jotvingių (vyčių -
gudų), slavų (ostro - gotų) ir švabų. Toji tautelė taip ir vadinosi "mažaisiais gotais", ir nieko
bendra su tikrais gudais neturi. Tą faktą vokiečių kalbininkai ne tik nutyli, bet bando tą
žargoną primesti ostro - gotams, vyčiams - gudams, vanduoliams, varuliams, varingiams,
kam tik pakliuvo, be jokių įrodymų, tik prisidengdami bendru "gotų" vardu.
Bet ir mažųjų gotų tarmė kartais išlaikė vertingų mūsų senų žodžių: stikla kaldais
vatins - stiklas šalto vandens; thate i Goth gavath,manna tamma niskaidai - tatai ką Gudas
(Viešpats, Dievas) sujungė (suguvo), žmonės (ge)monys tan neišskaidys; Tu is sunus
meins sa liuba -Tu esi sūnus mano (mei)lyba(sis). Labai įdomūs ir pamokantieji archaiški
variantai k=š; žodžių nutrupėjimas, anusvaros išliekos ir "sis" priesagos perstatinėjimas,
kaip pas hetitus.
Randame ir kitų mums svarbių žodžių: gaIga - giltinė 48
gotai vadino kryžių. Nepamirškime, jog Codex Argenteus siekia V šimtmečio, o ligi trečiojo
krikščionys kryžiaus išviso negarbino, nes senovėje tai buvo didžiausios paniekos ženklas.
Būti nukryžiuotam reiškė nustoti netik gyvybės, bet ir garbės. Ta prasme ir žodis išliko pas
belgus ir danus: gaIge - kartuvės, taip pat pas anglus: gaIlows. Mūsų kalboje gi turime
galgonas – tai galgos (kryžiaus) ženklo nešiotojas, kryžiuotis. Be tos senoviškos prasmės,
jų elgesys prūsuose dar stipriau tą žodį surišo su niekšo sąvoka, o lenkai irgi jo vilkimą
dalmatiką, ant kurios buvo kryžiaus ženklas, surišo su skuduro, mazgotės sąvoka: gaIgan.
Dar XIII šimtmečio pabaigoje Dante Alighieri nukryžiuoja velnių valdovą Luciferį
(Šviesos Nešėją, Pramatėją), nugramzdindamas jį pragaro giliausian dugnan (Dieviškoji
Komedija, Pragaras). Tuo būdu, nuo 312 metų po Kr., kada Konstantinas I-sis pirmą kart
iškėlė tą Galgos ženklą savo vėliavoje (in hoc signo vinces,- tuo ženklu nugalėsi), iki
prūsu, albigiečių ir kitų Arijų tikybos pasekėjų išnaikinimo, per visą 1000 metų kryžiaus
ženklas buvo vartotas kaipo teroro ženklas: - pasiduok arba būk nukankintas! Kad aš
nejuokauju, paliudyja Žiniavaldas: mūsų Krivių Krivaitis Baisonis Didysis IV šimtmetyje
prieš Kr. nebegalėdamas kitaip suvaldyti ištvirkusių liaudų, liepė visur nešti prieš save
eisenose Galgės ženklą, ir padėtis iš karto susitvarkė... Šitaip paaiškėja, kad Golgotos
pavadinimas prasmingas: tai Galgautė,- egzekucijos, galo gavimo vieta.
Kitas, nemažiau svarbus, "gotų" žodis tai gulbandis. Pas Ulfilą jis reiškia tai gulbę,
tai dramblį, tai kupranugarį. Jo dėka mums paaiškės ir goto vardas. Galūnė "bandis"
bendrai nurodo bandos narį, nenustatant gyvio rūšies. Svarbių svarbiausia gi mums "gul"
šaknis, kilusi iš - gaul, gaut, gaud prošaknies, randamos ir sanskrite: sugautas,
prijaukintas, naminis. Vargšas Ulfila, versdamas biblijos egzotiškų gyvulių pavadinimus ir
nesugalvodamas jiems atitikmenų, pavartojo "naminio gyvulio" bendrą sąvoką. Tas
būdingas žodis atskleidžia visą "gotų" esmę. Jie nėra žemdirbiai. Jie gaudytojai ir ganytojai
tų milijonų laukinių taurų, šernų, žirgų, gulbių ir kitų stambių mėsai tinkamų gyvulių bei
paukščių, kurių buvo pilna ano laiko Rytų Europa. Tai pirmieji naminių gyvulių augintojai ir
didžiulių bandų savininkai. Jų amato pavadinimo variantai: getai, gautoniai, gaudoniai,
gudonai, gudai, gaučiuvingiai, gauduvingiai, joduvingiai, jotvingiai, gaudai, gautai, gaučiai
(pastarasis dar šiandien tebevartojamas Argentinoje tam pačiam amatui) atskleidžia
lietuvių ausiai jų neabejotiną užsiėmimą be ilgų disertacijų, o burgundų - burgaudų
variantas mums primena, jog prie "naminių gyvių" buvo priskiriami ir vergai. Vokiečių
tebevartojamas tas pats Gaudo - Got žodis Dievo - Viešpaties ir Aukščiausio Valdytojo
prasme, o taip pat turtingo, gero, kilnaus ir pan., įrodo, jog jų ponai buvo gudai, todėl jie
daro nedovanotiną klaidą, reikšdami dabar pretenzijas į gudų tautą. Juk negalima būti
kartu ir ponu, ir pačio savęs vergu? Bet mes jiems davėme ir daug kitų valdžios terminų:
kauningas - koenung, koenig, valdyti - v a Idjan, gewalt, verwaltung, garda valdans - pilies
valdovas, šeimos galva, gau - apygarda, gaula; fara - (d)varas (didvara, būrų baudžiavos
vara, varytinio darbo laukas), gudija - dvasiškis ir t.t.
Bendroje išvadoje galime ramia sąžine palikti tariamąją "gotų" kalbą tiems,
kuriems ji priklauso - sušvabėjusiems mažiesiems gotams. Vokiečių kalbininkai, norėdami
įrodyti vyčių – gudų vokiškumą, įprastu jiems kruopštumu persijoję visą ispanų kalbą,
terado joje vos keliasdešimtis neva "germanų" žodžių, kuriais jie nepaprastai didžiuojasi,
kaipo jų įtakos Ispanijoje įrodymu. Tačiau visa bėda, kad tų jų pačių paduotų pavyzdžių
dauguma pasirodo esanti baltų kilmės; daga (trumpas kardas) iš įdiegti, heraldo (herbų
žinovas) iš gerbvaldžio; banda iš mūsų bandos, be jokių pakeitimų; bandera iš bandorės,
bandos varos ženklo.
Tačiau yra argumentas, kuris užmuša vietoje visas vokiečių pastangas pasisavinti
mūsų vyčius - gudus, kaipo germanų "vizigotus". Kai kalavijuočiai išlipo ir įsitvirtino Rygoje,
jie užkrėtė visą šalį savo pavardėmis ir vietovardžiais. Po karo lenkai, užėmę Sileziją, per
kelis metus sulenkino miestus ir upes - Wisconsine, North Dakotoje vokiečių ir skandinavų
pavardės ir vietovardžiai neatremiamai liudija ateivių tautų kilmę. O kur gi vokiškos
pavardės, vokiški vietovardžiai Ispanijoje? JŲ NĖRA. Atvirkščiai, mūsų kylanti kalbininkė J.Statkutė de Rosales, remdamasi ispanų žinomiausiais autoritetais, kaip Menendez Pidal,
ruošia didelės svarbos baltų ir ispanų kalbų sistematinį palyginimą, kuriame iškyla ne tik
tūkstančiai mūsų atneštų vardų bei vietovardžiu, apyvokos žodžių ir bendros gramatikos
lyčių, bet galima netgi susekti mūsų atskirų genčių tarmes, ypatingai dzūkų, kuri labai
būdinga, nes niekur kitur Europoje nerandama.
Tos šviesios tyrinėtojos žygis prilygsta Radvilos Našlaitėlio kelionėms po visą
Europą, beieškant mūsų praeities, ir karaliaus Z.Vazos siųstai Madridan ambasadai*, kad
suieškot Baltų karalių dinastijos dokumentus. Jos darbų rezultatų niekur negalima atrasti...
Hmm. Ar tik nebus atsitikę, kaip su Vytauto karūna?
*žiūr. Piasecius
© 2011 Alkas.lt - Visos teisės saugomos. | Svetainę kūrė - Studija 4D
Gimta Mark Well and Catfly Gotai ir Gudai Administratorius · Spalis 3 d., 20:26 · https://www.ldkistorija.lt/kaip-vytautas-kartu-su-vokie...